Renault Istorija

Viskas prasidėjo nuo 1898 metų nuo pirmojo „Renault“ automobilio „Type A“. Louis Renault, sėdėdamas prie voiturette (prancūziškai – „mažas automobilis“) vairo, aukštyn kylančia Lepic gatve atvažiavo iki Monmartro kalvos. „Type A“ turėjo visus šiuolaikinio automobilio požymius – naujovišką tiesioginę transmisiją, priekyje sumontuotą variklį. Šio įvykio Lepic gatvėje stebėtojai, susižavėję vairavimo paprastumu ir voituretet lengvumo, pateikė pirmuosius užsakymus. Dėl Louis Renault drąsos ir novatoriškumo „Type A“ išpopuliarėjo ir taip užgimė įmonė „Renault Frères“.

Klientų patogumui Louis Renault pristatė modelį „Type B“, kuris dažnai laikomas vienu pirmųjų automobilių su visiškai uždara vairuotojo vieta. Prie modelio „Type A“ techninių sprendimų (tiesioginės transmisijos, varomojo ratų veleno) modelyje „Type B“ buvo pridėta galia. Dėl uždaro tipo kėbulo keleiviams neberūpėjo oro sąlygos ir pagaliau jiems nebereikėjo kailinių, kurie anksčiau saugojo nuo vėjo, lietaus ir sniego.

Modelis „Type BD“, kuris pirmiausia sukonstruotas norint modernizuoti arklių traukiamų omnibusų parką, tapo pirmuoju automobiliu, galinčiu vežti iki trijų tonų krovinį. Dėl transmisijos su kardaniniu velenu ir naujo kėbulo BD šis modelis tapo patikimu ir ištvermingu sunkvežimiu. Automobilį pamėgo įmonės ir amatininkai, gerai suprantantys savo klientų poreikius ir besistengiantys teikti jiems aukščiausio lygio paslaugas. Ekspozicinis egzempliorius – pašto furgonas pristatydavo prekes ir išvežiodavo paštą. Šis automobilis su saugiu mobiliuoju pašto prekystaliu palengvino klientų ir pašto darbuotojų kasdienybę.

Modelis „Type AG1“ buvo pirmasis keleivinis taksi. Paprastas ir patikimas modelis „Type AG1“ buvo skirtas keleiviams vežti. Keleiviai sėdėdavo naujoviškoje keleivių kabinoje nuimamu stogu, todėl galėjo mėgautis gražiu oru. Pirmojo pasaulinio karo metais šiuo automobilius vežė kareivius į Marnos frontą. Būtent todėl 1914 metais automobilis „Type AG1“ buvo pavadintas „taksi į Marną“. Nesudėtingai valdomas ir pagamintas turint omenyje įmonės klientų poreikius „Type AG1“ lėmė tarptautinę prekės ženklo „Renault“ sėkmę.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui visuomenėje atsirado naujų poreikių. Trečiajame dešimtmetyje sukurtas „Type KJ1“ prisidėjo prie automobilių demokratizacijos. Šiame „Renault“ baziniame modelyje pavyko suderinti aukštos kokybės inžinerinius sprendimus (elektrinis starteris, trijų pakopų pavarų dėžė) ir žemą kainą. Pasiūlyta rinktis iš kelių kėbulo tipų: trivietis su sėdynėmis, išdėstytomis dobilo lapo forma, uždaro tipo kėbulas, kabrioletas ir ketverių durų „Torpedo“. Taip pavyko už nedidelę kainą patenkinti daugelio klientų poreikius.

Tarpinis variantas tarp didelio automobilio ir sunkvežimio tapo dešimties vietų mikroautobusu. Mikroautobusai dažniausiai būdavo naudojami nuvežti žmones iš viešbučio į geležinkelio stotį, vežti geležinkeliu keliaujančius turistus arba ligonius. Automobilis prisidėjo prie gyventojų mobilumo tais laikais, kai nuosavas automobilis dar buvo retenybė. Automobilis išvystydavo iki 65 km/h greitį.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje žodžiai, besibaigiantys žodeliu „stella“, tapo aukščiausios klasės įrangos sinonimu. „Vivastella“ – išskirtinis automobilis, kurio klasikines linijas ir vidaus įrangą ypač pamėgo to laikmečio buržuazijos atstovai ir įvairios garsenybės. Dėl modulinės konstrukcijos automobilyje tilpdavo iki 7 žmonių. Veliūriniai salono apmušalai ir puošnios draperijos užtikrino aukščiausią keleivių komforto lygį. Elegantiška „Vivastella“ su žymiąja penkiakampe žvaigžde ant radiatoriaus grotelių buvo prabangiausias iš visų „Renault“ modelių su šešiais cilindrais.

„Juvaquatre“ – pirmasis „Renault“ modelis su visiškai plieniniu kėbulu. Grakštus ir šiuolaikiškas, pirmiausiai gamintas kaip ketverių durų sedanas. Šį variantą vertino šeimos, kurių pajamos kuklesnės, bet kurios galėjo sau leisti patogiai keliauti penkiese ir kelionėje netgi ištiesti kojas! Po Antrojo pasaulinio karo modelis „Juvaquatre“ perdarytas į komercinį automobilį ir jį naudojo įvairūs pardavėjai, valstybinės tarnybos, amatininkai. Automobilio degalų sąnaudos buvo mažos, jis buvo manevringas. Vairuoti buvo lengva ir malonu, todėl šio modelio pirkėjai galėdavo leistis į tolimus maršrutus, kad pristatytų klientams prekes.

Po Antrojo pasaulinio karo keliuose vėl pasirodė prancūzai. Tada modelis „4 CV“ tapo laisvės automobilio simboliu. Jį vertino darbininkai, parduotuvių savininkai, sportininkai – šis modelis išpopuliarėjo tarp atstovų iš visų socialinių grupių ir visų kartų. Šūkis „4 durys, 4 vietos, 4 arklio galios (fiskalinės)“ gerai paaiškina, kodėl šis automobilis buvo toks populiarus. Šis modelis išsiskyrė plokščiomis grindimis ir gale sumontuotu varikliu. Paprastas ir patrauklus modelis „4 CV“ nemažai prisidėjo prie automobilių paplitimo pokario laikotarpiu. Kadangi buvo naudojamas naujas gamybos procesas, tokių automobilių parduota milijonas vienetų, jis tapo nacionalinio automobilių paveldo dalimi.

„Colorale“, be abejo, buvo pirmasis „Renault“ visureigis ir šiuolaikinio automobilio istorijos simbolis. Šis patikimas, erdvus ir funkcionalus automobilis galėjo važiuoti bet kokiomis vietovėmis ir pasitarnauti amatininkams, prekiautojams, ūkininkams. Dėl didesnės prošvaisos ir užlenkiamo laiptelio šį automobilį tapo lengviau pakrauti. Buvo gaminami įvairūs šio funkcionalaus modelio variantai: „Prairie“, taksi, furgonas, pikapas, bortinis furgonas su tentu.

„Estafette“ – pirmasis „Renault“ modelis su priekine pavara. Dėl stumdomų šoninių durų ir plokščio krovinio skyriaus paviršiaus į šį komercinį automobilį būdavo labai lengva pakrauti ir iš jo iškrauti prekes. Taip pat pagerintas matomumas, kartu padidintas saugumo lygis. Buvo gaminami keli modelio „Estafette“ variantai, pritaikyti prie įvairių klientų poreikių – nuo ledų pardavėjų iki kemperių mėgėjų.

„Renault 4“ pakeitė modelį „4 CV“. Dėl lygių grindų, nulenkiamos užpakalinės sėdynės ir penktų durų šis automobilis tapo universaliu, jame pritaikyta daug itin reikalingų sprendimų. Automobilis pravardžiuotas „blue jeans car“ ir išsiskyrė neįprastai geru sukibimu su kelio danga. Likvidavus sutepimo taškus ir panaudojus uždarą vandens kontūrą jo priežiūra tapo paprastesnė. Modelis „Renault 4“ atitiko laikmečio poreikius ir buvo nebrangus, todėl sėkmingai paplito visame pasaulyje.

Amédée Gordini perdarė 1108 cm³ tūrio ir maždaug 50 arklio galių variklį „Major“ į galingesnį agregatą. Variklyje jis sumontavo galvutę su pusiau sferinėmis degimo kameromis ir dvigubais karbiuratoriais, todėl varikliui pavyko pasiekti 95 AG. Automobilis pristatytas Paryžiaus automobilių parodoje 1964 metų spalį. „La Gorde“ – mėlynas su baltomis juostomis – užsitarnavo automobilių sporto mėgėjų pagarbą. Tais pačiais metais pradėtas rengti ralis „Coupe Gordini“, dar sustiprinęs šio automobilio kultą ir dideliu pasiekimų sąrašu įrodęs jo pranašumą. „Renault 8 Gordini“ prisidėjo prie automobilių sporto populiarinimo.

„Renault 16“ pirkėjams pasiūlė nemažai naujovių. Itin patogus ilgose kelionėse dėl pakabos su didele eiga, jis turi ir didelę bagažinę. „Renault 16“ išsiskyrė dvitūrio kėbulo architektūriniu avangardu, be to, jis tapo pirmuoju hečbeku plokščiomis grindimis ir turėjo aukščiausios klasės įrangą – elektra valdomus priekinius langus, centrinį užraktą, automatinę pavarų dėžę. Tad nenuostabu, kad 1965 m. šis modelis iškovojo pirmąją vietą metų automobilio rinkimuose!

Universalusis „Renault 5“ puikiai tiko tiek kelionėms mieste, tiek už jo ribų. Šį praktišką ir saugų šiuolaikišką automobilį pamėgo jauni pirkėjai, o šeimos jį pirkdavo kaip antrąjį šeimos automobilį. Abu šio „superautomobilio“ variantai užkariavo daugelio pirkėjų širdis tiek Prancūzijoje, tiek kitose pasaulio šalyse.

„Renault 30“ pristatytas 1975 metais vykusioje Ženevos automobilių parodoje. Jo pristatymas tapo didžiuliu technologijos įvykiu. Tai buvo pirmas serijinis automobilis su priekine pavara, varikliu V6, hidrauliniu vairo stiprintuvu ir penktomis durimis. Avangardiniai sprendimai lėmė didesnį saugumą: kadangi padaugėjo automobilių susidūrimų, kėbulas sukurtas siekiant kuo didesnės keleivių apsaugos, priekinė ir užpakalinė kėbulo dalys sukonstruotos taip, kad deformuodamosi sugertų smūgio energiją. Pristatytame modelyje „Renault 30 TX“ klientams pasiūlyta pasirinkti papildomų įrangos elementų: veliūrinius apmušalus, oda aptrauktą vairaratį, centrinį užraktą, įskaitant bagažinės dangtį ir degalų bako dangtelį, nuotolinį durų atrakinimą, sistemą „Normalur“ su greičio ribojimo ir elektroninio valdymo funkcijomis.

Pristatytas Frankfurto automobilių parodoje 1981 metais modelis „R9“ papildė „Renault“ modelių asortimentą svarbiu Europos automobilių segmento elementu. Šis automobilis sukurtas klientams, ieškantiems universalaus šeimyninio automobilio, kurio eksploatacijos išlaidos nebūtų didelės. „Renault 9“ buvo globalinės gamybos politikos pradžia. Nors pradžioje buvo skirtas Europos rinkai, dėl nedidelių degalų sąnaudų šis automobilis po antrosios naftos krizės užsitikrino tarptautinę karjerą. „R9“ buvo parduodamas visuose pasaulio regionuose, įskaitant Jungtines Valstijas, kur buvo vadinamas „Renault Alliance“. 1982 metais 52 Europos žurnalistų komisija „Renault 9“ išrinko metų automobiliu.

1984 metais automobilių koncernas „Renault“ pradėjo gaminti naujo segmento automobilius – minivenus. Tai buvo visiškai nauja koncepcija, skirta „gyventi kartu“ ir tapusi poilsio automobilių simboliu. Modelį „Espace“ buvo galima lengvai modifikuoti – atskiros jo sėdynės buvo išimamos, jas buvo galima keisti tarpusavyje, todėl į keliones buvo galima leistis su visa šeima ar draugais. Aukšta vairuotojo padėtis, plokščios grindys ir talpus salonas lėmė visiškai naują važiavimo komfortą. „Renault“ modelis „Espace“ išpildė klientų svajonę keliauti komfortiškai. Dėl šios koncepcijos sėkmės „Renault“ ją pritaikė kituose kompaktiškuose automobiliuose, pavyzdžiui, „Scénic“ ir „Twingo“.

1992 metais klientus sužavėjo šio kompaktiško miniveno „šypsena“. Šis automobilis tiesiog pažeidė automobilių dizaino standartus. Modulinė slankioji užpakalinė sėdynė leido išplėsti saloną. „Twingo“ – smagus ir praktiškas, taip pat patrauklus ir žavus modelis. Koncepcija novatoriška ir paprasta: vienas modelis, vienas variklis, viena kaina ir daug ryškių spalvų.

„Renault Scénic“, pirmąjį kompaktišką miniveną automobilių istorijoje, šeimos priėmė iškart po jo pasirodymo rinkoje 1996 metais. Daugelį metų jis buvo prancūzų itin mėgstamas automobilis. Pirkėjus viliojo jo moduliškumas, daugybė dėtuvių ir malonumas vairuoti. Pagaminusi „Scénic“ „Renault“ inicijavo naują segmentą, kuris greitai įgijo daug gerbėjų visoje Europoje.